,, NE METODAS IŠGARSINO M. MONTESORI VARDĄ, BET JOS ATRADIMAI.“ E.M.STANDING
,,Ne auklėjimo metodą aš išradau, o sudariau palankias sąlygas grupei mažų vaikų tvarkingai gyventi ir veikti. Daviau visiems laisvę paruoštoje aplinkoje ir jie apreiškė save“ – M.Montessori.
,,Vaiko atradimas“ – tai suradimas jautrių laikotarpių, kada vyksta inteligencijos, proto, jausmų bei kalbos ir kitų dvasinių funkcijų vystymasis. Jų padedamas, per veiklą, vaikas ir kuria savo asmenybę. Ugdymo procesas grindžiamas vaiko prigimties tyrinėjimu, vaiko vystymosi dėsnių pažinimu, gilia pagarba vaikui nuo žmogaus gimimo iki jo subrendimo.
Jautrieji laikotarpiai daugiausiai pasireiškia nuo gimimo iki šešerių metų amž. Suaugęs, tai žinodamas, vaiko prieštaravimus nevadins užsispyrimais, bet supras, kad netinkamas galėjo būti jo reikalavimas ar noras, kuris eina prieš vaiko prigimtį. Pvz.: vaikas nori pats rengtis, bet mama skuba, rengia pati. Gali įvykti rimtas konfliktas. Vaikas nori eiti šaligatvio bordiūru, nes jo prigimtis reikalauja lavinti pusiausvyrą, bet suaugęs liepia eiti gražiai.
M.Montesori pristato vaiką kaip žmogaus sveikatos, inteligencijos, visuomeninio gėrio ir taikos tikrąjį šaltinį. Metodas visais atžvilgiais sutinka su naujausiomis šių dienų psichologų, neurologų, mokslininkų idėjomis, bet kaip tai padaryti praktiškai, reikia mūsų visų geros valios.
Vystymosi periodai
Nuo 0 iki 6 metų – imlaus proto ir didelių pasikeitimų metas.
6 – 12 metų laikotarpis pasireiškia kūrybinga vaizduote ir susidomėjimu visuomeninėmis grupėmis. Vaizduotė leidžia vaikui įsivaizduoti dalykus, kurie buvo labai seniai, toli, kosmose ir ateityje, džiunglėse ar mažoje sėklelėje. Vaizduotės ugnis skatina vaiką siekti žinių, perkelia protą nuo konkrečių į abstrakčius dalykus, padeda mąstyti kaip pasaulis veikia.
12 – 18 m. – didelių pasikeitimų, sudėtingo racionalaus mąstymo, didelių fizinių, hormoninių ir emocinių pokyčių laikas.
18 – 24 -jaunas žmogus tampa pilnai funkcionuojančiu visuomenės nariu.
6 – 12 metų vaiko charakteristika.
Baigiasi ankstyvoji vaikystė. Vaikas keičiasi fiziškai, protiškai, emociškai, socialiai į savarankišką asmenybę.
Jis pasikeičia fiziškai: tampa liesesnis, aukštesnis ir stipresnis. Ypač pailgėja rankos ir kojos, iškrenta pieniniai dantys.
Pažintinis vystymasis šiuo laikotarpiu yra susijęs su vaizduote. Vaikai nori tyrinėti pasaulį, kosmosą. Jie sugeba pereiti iš konkretaus į abstraktų mąstymą. Mokymosi motyvacijai svarbi emocinė, moralinė ir socialinė padėtis. Jo gyvenimo centru tampa draugai, buvimas grupės nariu, svarbios grupės taisyklės. Tai laikas, kada vaikai pradeda skirti gėrį nuo blogio. Prasideda moralinio sąmoningumo vystymasis, kas ,,gerietis“, kas ,,blogietis“. 6-12 metų laikotarpyje dauguma vaikų yra emociškai stabilūs.
Tai laikotarpis, kada pagrindinis žmogaus poreikis yra kalba. Svarbu išmokti skaityti, kad galėtų tyrinėti, susitelkti į daug įdomių dalykų pasaulyje. Per šiuos metus vaikai turi išsiugdyti rašymo įgūdžius, turtinti kalbą, kurią mokydamiesi ir bendraudami, naudos ateityje.
Savarankiškumas, laisvė ir atsakomybė
Pradėkime nuo klausimo – Kas yra švietimas? Kodėl mes save šviečiame? Kodėl mes šviečiame vaikus? Bus daugybė atsakymų. Pvz.: „Kad profesiją gerą įgyti”…, „kad laimingesnis gyvenimas būtų”, „kad pažanga civilizacijos vyktų” ir t.t.
M.Montesori stebėjo vaikus. Suprato, kad švietimo tikslas yra daug paprastesnis. Ji suprato, kad savarankiškumas ir savikontrolė yra visuotiniai švietimo tikslai. Jei suteiksime vaikams šiuos įgūdžius, visi kiti seks automatiškai. Savarankiškas žmogus sieks švietimo, nes natūralu norėti mokytis. Jei šiame kelyje bus kliūtys; nepalanki aplinka, slopinimas vidinių savybių ar kt. , visų pirma kentės savarankiškumas. Bet jei suteikiame vaikui aplinką ir priemones tapti nepriklausomam, jis švies save.
M.Montesori pastebėjo, kad prigimtis reikalauja laisvės ir nepriklausomybės, nes tai gyvenimo įstatymas. Veikla sukuria priemones savarankiškumui pasiekti. (M.Montessori, Imlusis protas, Sk. ,,Vaiko savarankiškumo už-kariavimas“, 188)
Savarankiškumą vaikas pasiekia per veiklą. Pradedant nuo gimimo, nuolat judėdamas, pakloja sau savarankiškumo pamatus, nes gimsta jis nepriklausomas. Turime išlaikyti vaiko nepriklausomumo dvasią ir norą viską daryti pačiam. Turime surasti metodą, kad vaikas viską galėtų atlikti pats.
M.Montesori pasaulėžiūra atliepia giliausią žmogiškąją prigimtį, nes gyvenimas be prasmės žmogui yra nevertingas. Ugdymo prasmė glūdi pasaulėžiūroje.
Laisvė pagal M.Montessori
Reikia matyt pajausti, kad jei pagrindinis švietimo tikslas yra tapti savarankišku ir jei vaikas turi prigimtinį norą tapti nepriklausomu, reikia leisti jam sekti natūraliais poreikiais. Tai reiškia, kad turime pasiūlyti vaikui laisvę. Bet kokią laisvę? Laisvė juk turi ribas. Tik ne neigiama prasme, bet ribos kaip pozityvas. Suaugę, tik padedami kantrybės ir praktikos, įgyja gilų laisvės prigimties supratimą. Suaugę būna pilni baimių.
6 – 12 metų laikotarpyje dažnai vaikai jau turi laisvės baimes, nes mes diegėme jam tas baimes. Kai pasiūlome laisvę vyresniems vaikams, tai jie nesupranta ir gali kaip nutrūkę bėgti. Jie nemoka naudotis laisve. Mes mokytojai, galime padėti pasiūlydami teisingas ribas, bet ne sumažindami laisvę.
Ką reiškia laisvė drausmėje?
Laisvės idėja yra viena iš pačių svarbiausių M. Montessori metodo principų. Be laisvės negali būti drausmės, kaip be nepriklausomybės negali būti laisvės. Čia ir glūdi pats didžiausias nesusipratimas, nes leisti daryti ką jie nori, tai ne laisvė, bet pakrikimas, palaidumas, o drausmė, tai ne prievarta.
Daugelis mokyklų, šiandien visą mokymo ir auklėjimo sistemą bando grįsti ,,laisvąja drausme“, kur nėra jokios drausmės, o tik palaidumas, kuris sutrikdo vaiko – žmogaus asmenybę ir veda prie tinginystės bei nusikaltimų.
Per dažnai suaugę interpretuoja laisvės ribas neigiamai. Laisvės ribos turi būti pristatytos kaip pozityvas, kad būtų suprantamos, o ne apribojamos. Laisvės suvokimas suprantamas gaunant rezultatą iš pasekmių.
M. Montessori stipriai pasisakė prieš apdovanojimus ir bausmes. Vaikas laukia pritarimo ir pačio darbo džiaugsmo, o prizai tik nukreipia dėmesį nuo tikslo.
Atsakomybės mokymasis
Kai vaikams duodama laisvė ir leidžiama ugdytis savarankiškumą, jie pirmiausia išmoks savidisciplinos. Iš to išaugs atsakomybė. Savarankiškumas būtinas atsakomybės ugdymuisi. Atsakomybė yra gebėjimas reaguoti į situacijas, ugdant valią per praktiką.
Aplinkos paruošimas
Kiekvienas gyvas organizmas – augalas ar gyvūnas būtų savo vystymuisi reikalauja specialios aplinkos. Be tinkamos aplinkos ne tik kad išsigimsta, bet net ir žūsta. Gamtoje aplinkos paruošimo klausimas yra kuo puikiausiai išspręstas: paukščių lizdas, bičių avilys, skruzdėlynas ir t.t. Vaikui reikia sudėtingesnės aplinkos, kuri patenkintų ne tik fiziologinius poreikius, bet dvasinius, intelektualinius ir visuomeninius.
Stebėjimas
- Kaip mokslininkai stebi augalų ir gyvūnų gyvenimą, taip tėvų ir montesori mokytojų pareiga pastebėti, kad jau kūdikis turi teisę į inteligentišką apsėjimą su juo, kad blogo auklėjimo priežasčių reikia ieškoti savyje, o ne vaikuose.
- Toliau, kaip ir mokslininkai, taip ir mes turime pastebėti, kad vaiko raidos vyksmas pasidarys normalus tik savo paties veikimo dėka. Ne moralai, ne mokymai auklėja, bet darbas, jo paties veikla.
Judėjimas
- Kalbama apie judėjimą, kuris skatina praktišką veiklumą, kuris turi tikslą. Kad galėtų vaikas išmokti ir atsiminti, jam reikia duoti medžiagą su kuria dirbdamas galėtų judėti, vystyti savo protą.
- Kada už vaiką yra padaromi jam priklausantys darbai, tai slopinamas judesys, kuris atsiliepia protiniam veiklumui. Mažai judant ne tik raumenys nestiprėja, bet dvasinis gyvenimas nesipildo dvasine patirtimi, linkstama į atsilikimą. Kiekvienas judesys visada vaikui teikia džiaugsmą, malonumą. Jis greitai supranta, kad nuo jo pastangų priklauso kokio daikto ar tikslo pasiekimas.
- Vaikas normalizuosis jeigu aplinkoje bus patenkinti jo dvasiniai, moraliniai, fiziologiniai poreikiai.
- Kad judėjimas būtų prasmingas, sąmoningas, ne beprasmis išdykavimas, nepaprastas yra aplinkos vaidmuo.